Jurisprudencija, 2019, Nr. 26(2)

Straipsnyje nagrinėjami išplėstinio turto konfiskavimo Lietuvoje probleminiai aspektai. Išsami šio instituto analizė leidžia autoriui teigti, kad neteisėtai įgytas turtas gali būti visiškai ar iš dalies paimtas valstybės nuosavybėn ir taikant Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72 straipsnio normas, o papildomai inkorporuoto išplėstinio konfiskavimo tikslai yra identiški minėto straipsnio tikslams ir kelia daug klausimų dėl teisinio reguliavimo aiškumo, neprieštaringumo ir vidinės darnos. Nepakankamai suderintas kodekso straipsnių tikslų formulavimas gali būti viena iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso normų nepagrįsto keitimo ir aklo eksperimentavimo žmonių teisėmis ir laisvėmis prielaidų. Straipsnyje siekiama išaiškinti, kad grėsmių žmogaus teisėms gali kilti ne tik iš įstatymo aiškinimo ar praktinio jo taikymo, bet ir iš paties įstatymų leidėjo. Baudžiamosios atsakomybės griežtinimas vadovaujantis subjektyviomis tarptautinių dokumentų nuostatų interpretacijomis ar spekuliuojant visuomenės interesu laipsniškai pažeidžia ne tik baudžiamosios teisės sistemos nuoseklumą, bet kartu ir esminius baudžiamosios teisės principų reikalavimus.

Skaityti

Jurisprudencija, 2019, Nr. 26(1)

Straipsnyje nagrinėjama teisės aktuose vartojamų sąvokų reikšmė bei naujuose įstatymų projektuose kuriamo turto civilinio konfiskavimo probleminiai aspektai. Jame kritiškai žvelgiama į naujų įstatymų projektų autorių siekį turto civilinį konfiskavimą laikyti pagrindiniu įstatymo tikslu. Jame taip pat pabrėžiama, kad turto konfiskavimas per se kelia daug problemų administracinėje ir baudžiamojoje teisėje, bet jis bus dar problemiškesnis civiliniame procese, kuriame neturėtų būti baudžiamosios teisės kategorijų ir institutų, nepritaikytų šiam procesui. Straipsnyje siūloma apsvarstyti galimybę sukurti naują dokumentų rinkinį, kuris atitiktų konstitucinius ir tarptautinių dokumentų reikalavimus.

Skaityti

Jurisprudencija, 2017 24(2)

Straipsnyje nagrinėjami neturtinės žalos atlyginimo, kaip valstybės požiūrio į žmogaus gyvybę išraiškos, klausimai. Jame aptariama neturtinės žalos sąvoka, pabrėžiamas būtinumas asmenį pripažinti nukentėjusiuoju dėl neturtinės žalos atlyginimo vadovaujantis ne civilinės, bet baudžiamosios teisės nuostatomis, taip pat analizuojamos neturtinės žalios kompensavimo nužudymų bylose kertinės nuostatos, susijusios su objektyvių ir subjektyvių nusikaltimo sudėties požymių visuma. Autorius dėmesį sutelkia ir ties neturtinės žalos dydžio nustatymo teisinio reglamentavimo klausimais bei teismų praktika kompensuojant neturtinę žalą.

Skaityti

Jurisprudencija Nr. 2, Tomas 23, 2016

Straipsnyje nagrinėjami vieno iš labiausiai diskutuotino šiuo metu Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 1891 straipsnio nuostatų kriminalizavimo pagrįstumo klausimai bei jų atitikties baudžiamosios atsakomybės principams ir esminėms teisėkūros nuostatoms. Darbe pateikiami teoriniai argumentai, grindžiantys neteisėto praturtėjimo normos trūkumus, daroma išvada, kad baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą praturtėjimą yra tik nevykusi „kovos“ su nusikaltimais imitacija ir pavojų visuomenei keliantis esminių baudžiamosios teisės principų ignoravimas. Autoriaus nuomone, esamas teisinis neteisėto praturtėjimo sureguliavimas iš esmės pažeidžia Konstitucijoje įtvirtintus teisinės valstybės, teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių principus. Kartu autorius ieško atsakymo į klausimą, ar naujų veikų kriminalizavimas manipuliuojant tarptautinių dokumentų nuostatomis ir visuomenės intereso sąvoka, nerodo laipsniško teisės sistemos nuoseklumo pažeidimo bei teisinio reguliavimo nestabilumo. Teorinė straipsnio analizė grindžiama baudžiamosios teisės doktrina, baudžiamuoju įstatymu ir teismų praktika, taip pat oficialiosios statistikos duomenimis.

Skaityti

Baudžiamoji justicija ir verslas (recenzuojamų mokslinių straipsnių baudžiamosios teisės ir baudžiamojo proceso klausimais rinkinys). Vilnius. 2016

Teisingumo principas laikomas vienu iš pagrindinių tiek Europos, tiek ir kitų šalių baudžiamosios teisės principų. Šiandieninio pasaulio politinės realijos verčia iš naujo įvertinti šio principo, užtikrinančio žmogaus teises ir laisves įgyvendinant baudžiamąją atsakomybę, svarbą. Nors straipsnyje daugiausia dėmesio skiriama Lietuvos baudžiamosios teisės analizei, tačiau kai kurie baudžiamųjų įstatymų lyginamieji aspektai, autoriaus nuomone, leidžia aiškiau atskleisti šio principo turinį, jo svarbą ir reikšmę. Teisingumo principas nagrinėjamas atsižvelgiant į baudžiamajame įstatyme įtvirtintus bausmės tikslus, baudžiamosios teisės paradigmą – teisingumo principo įgyvendinimą, egzistuojančią teismų praktiką.

Skaityti

2014 m. gruodžio 9 d.

Skaityti

International Journal of Academic Research Vol. 6 No. 6. 2014

Globalizacijos iššūkiai baudžiamajai justicijai (recenzuotų mokslinių straipsnių baudžiamosios teisės, bausmių vykdymo ir baudžiamojo proceso klausimais rinkinys). Vilnius. 2014

Straipsnio tema – viena iš nagrinėjant privataus kaltinimo bylas dažnai kylančių problemų dėl kasacinės instancijos nebuvimo privataus kaltinimo bylose. Analizuodamas šią problemą autorius pateikia nemažai argumentų, pagrindžiančių galutinę išvadą, kad kai kasacinis procesas negalimas privataus kaltinimo bylų nagrinėjimo metu, pažeidžiama asmens konstitucinė teisė į teisingą teismo procesą ir atimama galimybė tinkamai ginti savo teises ir teisėtus interesus teisminėje instancijoje, kuria Lietuvos gyventojai pasitiki labiausiai. Autorius siūlo išspręsti analizuotą problemą pakeičiant BPK 367 straipsnį.

Skaityti

Administratīvā un Kriminālā Justīcija Nr. 1(66), 2014

Skaityti

Lietuvos advokatūra Nr. 1 (49), 2014

Akivaizdu, kad teisingumo principo įgyvendinimu siekiama nuteisti asmenį; paskirti teisingą bausmę, kuri būtų proporcinga padarytai nusikalstamai veikai ir kaltininko asmenybei; atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą, tačiau praktika rodo, kad teisėjų dažnai abstrakčiai suvokiama bausmės paskirtis (nesvarbu kaip, bet svarbu nubausti) prasilenkia su įstatymų leidėjo sumanymu, taikant valstybinės prievartos priemones orientuoti teismus į teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimą, ir vis labiau užpildo taikomą baudžiamosios teisės erdvę.

Jurisprudencija Nr. 20(1), 2013

Straipsnyje analizuojamos teorinės ir praktinės pasisavinimo problemos. Autorius pateikia savo nuomonę dėl pasisavinimo baigtumo momento ir sudėties formalumo, įrodinėdamas, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 183 straipsnyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra formali. Taip pat straipsnyje vertinamos dvi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys (2008 m. gruodžio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-368/2008 ir 2012 m. gegužės 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-78/2012), kurios formavo teismų praktiką pasisavinimo bylose. Autorius daro išvadą, kad LAT turėtų aiškiai pasisakyti, jog turto pasisavinimu nebus laikoma ir asmens veikoje nebus tyčios tais atvejais, kai bendrovės vadovas (akcininkas) nesuvokė realios galimybės, kad jis gali elgtis su svetimu turtu kaip su nuosavu. Tokį nesuvokimą patvirtintų tai, kad kaltininkas absoliučiai visus „išgrynintus“ juridinio asmens pinigus panaudojo tik bendrovės interesams ir naudai gauti.

Skaityti

Administratīvā un Kriminālā Justīcija Nr. 3 (64) 2013

Verslo žinios Nr. 83/2012

Pastaruoju metu žiniasklaidoje ne kartą buvo pateikta informacija apie bylas, kuriose prokuroras kreipėsi į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Pateikti prašymą prokuratūrai, kad ši gintų tam tikrą viešąjį interesą, turi teisę valstybės institucijos, kiti juridiniai ir fiziniai asmenys. Ne paslaptis, kad viešojo intereso gynimas teismuose taip pat dažnai užtrunka ne vienerius metus. Todėl ilgas bylų, kurios susijusios su statybomis teritorijose, įtrauktose į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, žemės sklypų, esančių teritorijose, įrašytose į minėtą registrą, privatizavimo teisėtumu, detaliųjų planų teisėtumu ir pan., nagrinėjimo procesas gali atsiliepti ne tik vienam ar keliems privatiems investuotojams, bet kartu tai gali būti visos valstybės svarbių projektų įgyvendinimo trukdis, ir dėl to atsiras milijoninių nuostolių. Pradėtų bylų teisminis nagrinėjimas parodo, kad pati viešojo intereso gynimo tema yra susijusi su kai kuriais iki šiol neatsakytais kontraversiškais klausimais, tačiau šiandien norėtųsi panagrinėti tik vieną iš jų, susijusį su viešojo intereso aiškios sampratos nebuvimu.

Administratīvā un Kriminālā Justīcija Nr. 4 (61) 2012

Москва: Проспект, 2012

Nepriklausomos Lietuvos teisė: praeitis, dabartis ir ateitis. Recenzuotų mokslinių straipsnių rinkinys. Vilnius, 2012

Straipsnyje nagrinėjami nepilnamečių nusikaltimų kontrolės klausimai. Tačiau šio straipsnio tikslas nėra vien nepilnamečių nusikaltimų kontrolės turinio aiškinimas (nors kriminologijoje dėl jo ir nėra vieningos nuomonės), bet siekiama atsakyti į klausimą, ar baudžiamasis įstatymas ir jame įtvirtintos nepilnamečiams poveikio priemonės gali būti veiksmingiausia užkarda jų nusikalstamam elgesiui. Aiškinantis realias baudžiamojo įstatymo galimybes, straipsnyje konstatuojama, kad nepilnamečių baudžiamoji atsakomybė traktuotina tik kaip vienas iš daugelio veiksnių, kurių tarpusavio sąveika, gali daryti pozityvų poveikį nepilnamečių elgesiui.

Lietuvos advokatūra 2012 Vol. 4 (45)

Paskutiniu metu žiniasklaidoje ne kartą skambėjo informacija apie bylas, kai prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismą. Viena iš ilgiausiai trukusių, padalijusi visuomenę į dvi stovyklas ir žiniasklaidoje įvairiausiai interpretuota byla – „nelegalios“ statybos Kuršių nerijoje. Tai tik viena garsi byla. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros duomenimis, per 2011 metus apygardų prokuratūros gavo net 15 pareiškimų, kuriuose buvo keliamos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos problemos: Vilniaus apygardos prokuratūroje – 5, Kauno apygardos prokuratūroje – 7, Klaipėdos apygardos prokuratūroje -3. Kreiptis į prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo turi teisę valstybės institucijos, kiti juridiniai ir fiziniai asmenys. Tačiau ar visada dėl viešojo intereso gynimo pagrįstai ir laiku kreipiamasi į šią instituciją. Ne paslaptis, kad šio intereso gynimas teismuose dažnai trunka ne vienerius metus dėl pareiškimuose išdėstytų aplinkybių tyrimo, visų reikalingų duomenų surinkimo, teisės aktų, reglamentuojančių ginčo teisinius santykius, analizės ir kt. priežasčių.

Skaityti

Jurisprudencija Nr. 18(4), 2011

Straipsnyje analizuojamas vienas iš probleminių juridinių asmenų baudžiamosios atsakomybės klausimų – išimčių, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 5 dalyje, pagrįstumas. Vertindamas užsienio valstybių praktiką, teorinius ir praktinius šios problemos aspektus, autorius daro išvadą, kad Baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 5 dalyje nustatytos juridinių asmenų baudžiamosios atsakomybės išimtys turėtų būti koreguojamos, nustatant galimybę patraukti baudžiamojon atsakomybėn savivaldybes, jų institucijas bei įstaigas.

Skaityti

Lietuvos Respublikos Baudžiamajam kodeksui -10 metų. Recenzuotų mokslinių straipsnių rinkinys. Vilnius. 2011

Skaityti

Lietuvos advokatūra Nr.3 (40), 2011

Baudžiamąją atsakomybę įmonėms bendrosios teisės valstybėse imta taikyti XIX a. viduryje. Jau tada common law sistemoje buvo sprendimų, leidusių taikyti bausmę ne vien fiziniams asmenims. Tai vadinamoji vicarious hability (pakaitinė atsakomybė) konstrukcija, kuri leidžia taikyti darbdaviui baudžiamąją atsakomybę už jam pavaldžių darbuotojų nusikaltimus. Precedentų sistemos šalyse nuo XIX a. yra paplitusi identifikacijos teorija, tapatinanti juridinio asmens vadovaujantį personalą su pačiu juridiniu asmeniu. Baudžiamajai atsakomybei Didžiojoje Britanijoje, JAV ir Kanadoje įvesti pakako baudžiamojoje teisėje vartojamą asmens sąvoką traktuoti kaip apibrėžtį, taikomą ne vien fiziniams, bet ir juridiniams asmenims.

Skaityti

Jurisprudencija Nr. 4 (122), 2010

Straipsnyje kritiškai nagrinėjamos atskiros juridinių asmenų baudžiamosios atsakomybės kilmės teorijos. Analizuojami argumentai, kildinantys juridinių asmenų baudžiamąją atsakomybę iš Franklinų priesaikos (kolektyvinės atsakomybės) bei deodandų teisės. Straipsnio autorius konstatuoja, kad bandymas juridinių asmenų baudžiamąją atsakomybę kildinti iš Franklinų priesaikos yra nepagrįstas nei teisės teorijos, nei teisinės praktikos, nei logikos požiūriu. Daroma išvada, kad juridinių asmenų baudžiamosios atsakomybės šaltinis glūdi deodandų teisėje.

Skaityti

Teisė Nr. 74, 2010

Straipsnyje nagrinėjamos baudžiamosios atsakomybės nustatymo ir įgyvendinimo problemos Lietuvoje ir vertinama, ar Lietuva tinkamai vykdo tarptautinius įsipareigojimus drausti ir bausti kankinimus. Atsižvelgdami į kankinimo sampratą tarptautinėje teisėje, autoriai pateikia Lietuvos baudžiamosios teisės teorijai ir praktikai tinkamiausią kankinimo apibrėžimą bei įvertina, ar Lietuvos Respublikos baudžiama­ jame kodekse turėtų būti straipsnis, numatantis tiesioginę atsakomybę už žmogaus kankinimą.

2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojęs naujasis Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas [1] (toliau tekste – LR BK) įtvirtino nemažai esminių pasikeitimų ne tik teismų praktikoje, bet ir nulėmė tolesnę Lietuvos baudžiamosios teisės doktrinos plėtrą. Priimdamas šį įstatymą bei vėliau jį pildydamas ir nuolatos taisydamas, įstatymų leidėjas stengėsi išspręsti teisės taikymo praktikoje kilusius neaiškumus, taip pat derinti baudžiamosios teisės nuostatas su tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimais. Žinoma, kai kurios galbūt gerai neapgalvotos naujojo BK novelos (pvz., juridinių asmenų baudžiamoji atsakomybė) tik sukėlė papildomą sumaištį teisinėje visuomenėje, o dalis jau senokai iškilusių probleminių klausimų neišspręsti lig šiol. Prie tokių priskirtinos baudžiamosios atsakomybės už kankinimą nustatymo ir įgyvendinimo problemos.

Skaityti

Материалы IV Российского Конгресса уголовного права, состоявшегося 28-29 мая 2009 г. Москва: Проспект, 2009

Teisė Nr. 71, 2009

Straipsnyje nagrinėjama kankinimo samprata tarptautinėje teisėje: detalizuojami sudedamieji kankini­mo sąvokos elementai, atskleidžiamos jų turinio nustatymo problemos. Autoriai analizuoja, kas lėmė tarptautinėje teisėje vyraujančios kankinimo sąvokos, siejamos su tyčiniu specialaus subjekto veikimu ar neveikimu, kuriuo aukai sukeliamas stiprus fizinis ar psichinis skausmas ar kančia, nustatymą. Įvardijami kankinimo sampratos skirtumai, atsižvelgiant į tai, ar tarptautinės teisės nuostatomis reguliuojama in­dividuali asmens baudžiamoji ar valstybės, pažeidusios tarptautinius įsipareigojimus, atsakomybė.

Skaityti

Aktualne zagadnienia Litewskego i Polskego prawa karnego. Łódź 2007

Justitia Nr. 2(64), 2007

Straipsnyje siekiama aptarti, kokios buvo valstybės atsakomybės principo formavimosi sąlygos bei jo atsiradimo priežastys, nustatyti, ar ETT pagrįstai šį principą kildino iš EB sutarties, apsvarstyti sąlygų, kurioms esant kyla atsakomybė valstybei, nustatymo bei taikymo problematiką.

Teisė Nr. 61, 2006

Straipsnyje nagrinėjami numatytų nepilnamečiams baudžiamųjų teisinių sankcijų paskirties klausimai, siejant juos su trijų esminių baudžiamosios teisės principų – teisingumo, humanizmo bei būtinos ir tinkamos intervencijos proporcingumo – vykdymo užtikrinimu. Baudžiamosios teisės doktrinoje teigiama, kad nepilnamečių baudžiamąją atsakomybę reikėtų suprasti kaip valstybės ir nepilnamečio baudžiamojo teisinio santykio įgyvendinimą. Ši atsakomybė gali būti įgyvendinta įvairiomis formomis, iš jų nepilnamečiams skiriamomis baudžiamosiomis teisinėmis sankcijomis. Nagrinėjant nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės problemas labai dažnai iškyla klausimas: kokia nepilnamečiams skiriamų baudžiamųjų teisinių sankcijų, kaip baudžiamosios atsakomybės įgyvendinimo formų, paskirtis. Įtvirtindamas specialią nepilnamečiams taikomų poveikio priemonių sistemą ir numatydamas specialią jos paskirtį, įstatymų leidėjas sudarė teisinį pagrindą sudėtingam nepilnamečių resocializacijos procesui.

Skaityti

Материалы I Всероссийского конгресса по уголовному праву, посвященного 10-летию Уголовного кодекса Российской Федерации.  2006

Teisė Nr. 54, 2005

Straipsnyje nagrinėjami kai kurie baudžiamosios atsakomybės filosofiniai aspektai. Tai ypač svarbu siekiant teoriškai ir iš filosofinių pozicijų pagrįsti baudžiamosios atsakomybės būtinumą ir galimumą. Autorius straipsnyje siekia atsakyti į klausimą ar už smerktinos veikos padarymą asmeniui turi atsirasti neigiamo pobūdžio pasekmės ir kas turi teisę sukelti tokias pasekmes.

Skaityti

Т. 2. Москва: Юрист, 2005

Teisė Nr. 53, 2004

Juridinių asmenų baudžiamosios atsakomybės įtvirtinimas Lietuvos baudžiamajame kodekse laikytinas vienu iš esminių baudžiamosios teisės aspektų. Šiame straipsnyje nagrinėjama, ar pagrįstai ir tikslingai juridinių asmenų baudžiamoji atsakomybė įtraukta į Lietuvos Respublikos baudžiamuosius įstatymus.

Skaityti

Teisė Nr. 52, 2004

Straipsnyje nagrinėjamos kriminalinės bausmės bendrosios teorinės problemos. Šiame darbe iškeliamas tikslas suformuluoti Lietuvos sąlygomis priimtiniausią kriminalinės bausmės sampratą, apibūdinti bausmės paskirtį bei atsakyti į klausimą – ar valstybė turi teisę bausti nusikaltusį asmenį.

Skaityti

Teisė Nr. 50, 2004

Baudžiamojo kodekso IX skyriuje įtvirtintas naujas baudžiamosios teisės bendrosios dalies institutas – baudžiamojo poveikio priemonės ir jų skyrimas. Šiame straipsnyje nagrinėjama baudžiamojo poveikio priemonių skyrimo problematika bei atsakoma į klausimus : ar baudžiamojo poveikio priemonės gali būti laikomos baudžiamosios atsakomybės realizavimo forma ir ar  pagrįstai  BK autorių pasirinkta strategija neleisti baudžiamojo poveikio priemonių skirti kartu su bausme.

Skaityti

Teisė Nr. 48, 2003

Straipsnyje nagrinėjamos laisvės atėmimo iki gyvos galvos, kaip mirties bausmės alternatyvos, taikymo problemos, šios bausmės reglamentavimas naujajame Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse.

Skaityti

Teisė Nr. 47, 2003

Straipsnyje nagrinėjamos baudžiamosios atsakomybės sampratos formulavimo problemos Lietuvoje, teorinė ir praktinė jų reikšmė. Pateikiami konkretūs baudžiamosios atsakomybės sąvokos išdėstymo siūlymai siekiant panaikinti atskleistus baudžiamosios teisės teorijos ir praktikos prieštaravimus.

Vienas iš aktualiausių Lietuvos baudžiamojoje teisėje kylančių klausimų – baudžiamosios atsakomybės sampratos ir jos turinio suvokimas. Nuo to, kaip suvokiama baudžiamoji atsakomybė, ir kokių teisinių priemonių sistema sudaro jos turinį, priklauso patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties ir kitų tiek praktinių, tiek teorinių klausimų sprendimas. Dabar Lietuvoje pastebima skirtumų tarp įprastai baudžiamosios teisės doktrinoje pripažįstamos teorinės baudžiamosios atsakomybės sampratos ir susiklosčiusios teismų praktikos. Straipsnio tikslas – suformuluoti Lietuvos sąlygomis priimtiniausią baudžiamosios atsakomybės sampratą ir pateikti  siūlymų, padėsiančių panaikinti kilusius šiuo klausimu baudžiamosios teisės teorijos ir praktikos prieštaravimus.

Skaityti

Baltiskij juridičeskij žurnal, 2003. Nr.1

Skaityti

Teisė Nr. 44, 2002

Straipsnyje nagrinėjamos priežastys, lemiančios visuomenės požiūrį j mirties bausmę, nurodoma šios bausmės alternatyvos problematika bei daroma išvada, kad dabar vienintelė galima mirties bausmės alternatyva yra laisvės atėmimas iki gyvos galvos.

Teisingą, darnią pilietinę visuomenę ir teisinę valstybe, be kitų požymių, suponuoja kiekvieno žmogaus ir visos visuomenės saugumas nuo nusikalstamų kėsinimųsi. Užtikrinti tokį saugumą yra vienas iš prioritetinių valstybės uždavinių. Jam įgyvendinti kuriama nusikalstamumo, kaip socialinio reiškinio, kontrolės sistema. Didelę įtaką tam mūsų valstybėje turėjo dar 1993 m. pradėta ir dabar gerokai pasistūmėjusi į priekį kryptinga teisinės sistemos reforma. Jos gairės pakoreguotos Lietuvos Respublikos Seimo 1998 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. VIII- 810 „Dėl teisinės sistemos reformos metmenų (nauja redakcija) ir jų įgyvendinimo“. Ši reforma glaudžiai susijusi ir su nusikalstamumo kontrolės tobulinimu, jos sistemos reforma, vykdoma dėl ekonominių, socialinių, politinių pokyčių, atsižvelgiant į Jungtinių Tautų, Europos  Sąjungos ir Europos Tarybos reikalavimus bei rekomendacijas. Baudžiamųjų įstatymų reforma yra sudedamoji visos teisinės sistemos reformos dalis. Prasidėjusi 1990 m., ši reforma lėmė įgyvendinimą galiojančiame Baudžiamajame kodekse (BK) tų nuostatų, kurių dauguma yra inkorporuotos į naująjį BK. Galiojančio BK pakeitimų esmė buvo ne vien baudžiamosios teisės normų švelninimas ar dekriminalizavimas, bet ir kai kurių baudžiamųjų nuostatų sugriežtinimas ar veikų kriminalizavimas, atvėręs baudžiamajai teisei naujas sritis ir taip suteikęs galimybę jai dar labiau plėstis. Tokios naujos sritys yra: aplinkos apsauga, narkotikai, ekonomika, elektroninis duomenų apdorojimas, terorizmas, organizuotas nusikalstamumas ir kita.

Skaityti

Teisė Nr. 41, 2001

Straipsnyje nagrinėjama mirties bausmės egzistavimo problema. Pateikiami tiek mirties bausmės šalininkų, tiek jos priešininkų argumentai, kurie yra atitinkamai sugrupuoti ir analizuojami taikant priešingybės metodą. Straipsnyje išlaikyta objektyvi nuomonė, paliekant galimybę skaitytojams patiems padaryti išvadas.

Daugelį metų netyla ginčai dėl mirties bausmės reikalingumo. Tiek jos šalininkai, tiek priešininkai išdėstė daugelį visiems jau žinomų argumentų, tačiau nei vieni, nei kiti neįrodė savo teisybės. Tai nenuostabu, kadangi požiūris į mirties bausmės reikalingumą ir argumentus, grindžiančius ar neigiančius šį reikalingumą, kiekvieno asmens yra skirtingas. Nesant absoliučiai nepaneigiamų argumentų, tik nuo paties asmens, o dar tiksliau nuo tuo metu esančių jo gyvenimo aplinkybių priklausys, kuriuos argumentus šis asmuo priims, o kuriuos atmes. Žinomi atvejai, kai kategoriškai nusiteikę prieš mirties bausmę asmenys tampa šios bausmės šalininkais įvykus nusikaltimams, kurių aukomis tapdavo šių asmenų artimieji. Negali būti vienareikšmiško požiūrio į mirties bausmę. Autorius pats būdamas mirties bausmės priešininkas visiškai pripažįsta mirties bausmės šalininkų argumentų pagrįstumą, esant atitinkamoms gyvenimo aplinkybėms. Požiūris į mirties bausmę nesiskiria nuo požiūrio į gėrį. Tai, kas yra gera, o kas bloga, kiekvienas asmuo vertina, remdamasis savo gyvenimo patirtimi, toje visuomenėje egzistuojančia morale ar kitais vien jam žinomais veiksniais.

Skaityti

Teisė Nr. 35, 2000

Mirties bausmės problema pastaraisiais dešimtmečiais daugelyje šalių buvo viena iš pagrindinių visuomenės ir mokslininkų diskusijų temų. Nors visų pasaulio valstybių žmonėms kelia nerimą didėjantis nusikalstamumas ir nusikaltėlių jžūlėjimas bei atsiradusios naujos jo pasireiškimo formos, nusinešančios vienu kartu dešimtis nekaltų žmonių gyvybių (teroristiniai aktai), vis dėlto visuomenė pasisako už žmogaus teisių gynimą net ir tuomet, kai jis pažeidžia baudžiamuosius įstatymus. Šiai problemai spręsti nemažai dėmesio pastaraisiais metais skirta ir Lietuvos Respublikoje, kadangi iki 199S metų gruodžio 21 dienos galiojusio BK 105 straipsnyje (Lietuvos Respublikos 1991 m. gruodžio 3 d. įstatymo, 1995 m. birželio 8 d. įstatymo ir 1997 m. balandžio 30 d. įstatymo redakcija) buvo nustatyta, kad už tyčinį nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis asmuo gali būti baudžiamas mirties bausme. Todėl 1998 metų sausio 15 dieną Seimo narių grupė kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 105 straipsnio sankcija, numatanti mirties bausmę, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Įdomu, kad nagrinėjant šį klausimą Konstituciniame Teisme, tiek pareiškėjo, tiek suinteresuoto asmens atstovo nuomonės visiškai sutapo.

Skaityti

Teisė Nr. 33(4), 1999

Šiuo metu  tiek Lietuvos tiek kitų valstybių baudžiamosios teisės teorijoje įžvelgiama kol kas dar pilnai neatskleista problema, susijusi su teisėtu žmogaus gyvybės atėmimu. Iš visų teisėtų gyvybės atėmimo pagrindų iki šiol didžiausias baudžiamosios teisės teoretikų dėmesys skiriamas mirties bausmei. Ginčijamasi dėl šios bausmės reikalingumo, jos prevencinio poveikio visuomenei. Dauguma pagrindinių mirties bausmės priešininkų argumentų bei teiginių pagrindžiančių šios bausmės panaikinimo būtinybę susiję su kiekvieno žmogaus neginčijama prigimtine teise į gyvybę. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 19 straipsnis teigia – “Žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas”.   Ši prigimtinė žmogaus teisė fiksuojama ne tik įstatymuose, bet ir krikščioniškoje moralėje. Vienas iš dešimties Dievo įsakymų skelbia: Nežudyk. Asmens teisei į gyvybę ginti kuriamos tarptautinės organizacijos, tokios kaip “Amnesty International”, kuri yra viena iš svarbiausių organizacijų kovojančių prieš mirties bausmę. Šios organizacijos atstovai stebi mirties bausmių skyrimą ir vykdymą atskirose šalyse. Pastebėjusi žmogaus teisių pažeidimus, “Amnesty International” greitai ir griežtai reaguoja. Turėdama konsultacinį statusą Jungtinėse Tautose, ji teikia pareiškimus dėl atskiros valstybės elgesio, taip pat siunčia laiškus ar protestus pačiai valstybei, pažeidusiai žmogaus teises.   Tačiau  tarptautinių organizacijų veikla paprastai nukreipiama tiktai prieš mirties bausmę, beveik nepastebint kitų daugumoje šalių įteisintų ir egzistuojančių gyvybės atėmimo pagrindų.  Tenka paminėti, kad kai kurie teisėti gyvybės atėmimo pagrindai baudžiamosios teisės teorijoje taip pat nėra giliau nagrinėjami.

Skaityti

Teisė Nr. 32, 1998

Lietuvai apsisprendus tapti Europos Sąjungos nare, mums vis aktualesnis tampa mirties bausmės baudžiamuosiuose įstatymuose egzistavimo klausimas. Šiuo metu dauguma žymesnių teisininkų Lietuvos Respublikoje pritaria būtinybei panaikinti mirties bausmę. Teisininkų diskusijos, kuriose sprendžiama ar verta panaikinti šią bausmę pamažu virsta svarstymu, kaip tai geriausia padaryti. Tam, kad būtų pasirinktas optimaliausias mirties bausmės panaikinimo būdas, būtina būti susipažinusiems su jos raida ar  padėtimi užsienio šalyse, bet ir nusimanyti apie šios bausmės istoriją Lietuvoje.  Lietuvos istorijoje pagal vyravusį požiūrį į mirties bausmę ar jos vykdymą, aiškiai galima išskirti kelis periodus. Pirmasis periodas – tai laikotarpis, kai dar nebuvo Lietuvos centralizuotos valstybės ir taikytos tik paprotinės teisės normos. Antrasis periodas – Lietuvos centralizuotos valstybės  kūrimosi, bei atskirų rašytinių teisės rinkinių įsigaliojimo laikotarpis. Jis  truko iki LDK Pirmojo Statuto priėmimo 1529 m. Trečiasis etapas – tai Lietuvos Statutų galiojimo laikas, jis  tęsėsi iki XIX a. vidurio, kai Lietuvoje įsigaliojus carinės Rusijos baudžiamiesiems įstatymams įsigaliojimo prasidėjo ketvirtasis periodas. Penktasis periodas apima tarpukario nepriklausomos Lietuvos Respublikos gyvavimo laikotarpį, šeštasis – sovietinės okupacijos metus, o septintasis  prasidėjo atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę. Jis turėtų tęstis iki visiško mirties bausmės panaikinimo.

Skaityti

Teisė Nr. 31, 1997

Straipsnyje “Mirties bausmės skirtingų valstybių baudžiamuosiuose įstatymuose komparatyviniai aspektai” atskleidžiamas atskirų valstybių požiūris į mirties bausmę. Autoriaus nuomone tik atsižvelgiant į kitų valstybių mirties bausmės teisinę reglamentaciją, bei jose galiojančią šios bausmės taikymo praktiką, galima lengviau surasti ir mirties bausmės Lietuvoje problemos sprendimą. Straipsnyje valstybės klasifikuojamos į keturias grupes: valstybės, kuriose plačiai taikoma mirties bausmė; kuriose mirties bausmė taikoma tik už sunkiausius nusikaltimus taikos metu ar už karinius nusikaltimus; valstybės, kurių baudžiamuosiuose įstatymuose numatyta mirties bausmė, bet praktikoje ji netaikoma; valstybės, kurių baudžiamuosiuose įstatymuose mirties bausmė nenumatoma. Autoriaus nuomone, pagrindinis kriterijus, nurodantis atskiros valstybės požiūrį į mirties bausmę, yra šios bausmės taikymo ribos, tai yra už kelias ir kokias nusikalstamas veikas numatoma mirties bausmė. Aptardamas Lietuvos požiūrį į mirties bausmę, autorius taip pat nurodo, kad spaudoje ar atskirų politikų pasisakymuose dažnai daroma išankstinė prielaida, jog teismai skiria per švelnias bausmes ir šios bausmės nedaro prevencinio poveikio kitiems asmenims. Aukštas nusikalstamumo lygis Lietuvoje, jo struktūra, didėjantis nukentėjusių nuo padarytų nusikaltimų skaičius, sąlygoja tai, kad ne vien gyventojai, bet kartais ir mūsų šalies teisininkai pamiršta akademinę tiesą: svarbiausia yra ne bausmės griežtumas, o jos neišvengiamumas.

Skaityti 

Teisė Nr. 29, 1995