1995-2000 metai
MIRTIES BAUSMĖS PANAIKINIMO KRITIKA LIETUVOJE
Teisė Nr. 35, 2000
Mirties bausmės problema pastaraisiais dešimtmečiais daugelyje šalių buvo viena iš pagrindinių visuomenės ir mokslininkų diskusijų temų. Nors visų pasaulio valstybių žmonėms kelia nerimą didėjantis nusikalstamumas ir nusikaltėlių jžūlėjimas bei atsiradusios naujos jo pasireiškimo formos, nusinešančios vienu kartu dešimtis nekaltų žmonių gyvybių (teroristiniai aktai), vis dėlto visuomenė pasisako už žmogaus teisių gynimą net ir tuomet, kai jis pažeidžia baudžiamuosius įstatymus. Šiai problemai spręsti nemažai dėmesio pastaraisiais metais skirta ir Lietuvos Respublikoje, kadangi iki 199S metų gruodžio 21 dienos galiojusio BK 105 straipsnyje (Lietuvos Respublikos 1991 m. gruodžio 3 d. įstatymo, 1995 m. birželio 8 d. įstatymo ir 1997 m. balandžio 30 d. įstatymo redakcija) buvo nustatyta, kad už tyčinį nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis asmuo gali būti baudžiamas mirties bausme. Todėl 1998 metų sausio 15 dieną Seimo narių grupė kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 105 straipsnio sankcija, numatanti mirties bausmę, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Įdomu, kad nagrinėjant šį klausimą Konstituciniame Teisme, tiek pareiškėjo, tiek suinteresuoto asmens atstovo nuomonės visiškai sutapo.
MIRTIES BAUSMĖ IR KITI TEISĖTO GYVYBĖS ATĖMIMO PAGRINDAI
Teisė Nr. 33(4), 1999
Šiuo metu tiek Lietuvos tiek kitų valstybių baudžiamosios teisės teorijoje įžvelgiama kol kas dar pilnai neatskleista problema, susijusi su teisėtu žmogaus gyvybės atėmimu. Iš visų teisėtų gyvybės atėmimo pagrindų iki šiol didžiausias baudžiamosios teisės teoretikų dėmesys skiriamas mirties bausmei. Ginčijamasi dėl šios bausmės reikalingumo, jos prevencinio poveikio visuomenei. Dauguma pagrindinių mirties bausmės priešininkų argumentų bei teiginių pagrindžiančių šios bausmės panaikinimo būtinybę susiję su kiekvieno žmogaus neginčijama prigimtine teise į gyvybę. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 19 straipsnis teigia – “Žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas”. Ši prigimtinė žmogaus teisė fiksuojama ne tik įstatymuose, bet ir krikščioniškoje moralėje. Vienas iš dešimties Dievo įsakymų skelbia: Nežudyk. Asmens teisei į gyvybę ginti kuriamos tarptautinės organizacijos, tokios kaip “Amnesty International”, kuri yra viena iš svarbiausių organizacijų kovojančių prieš mirties bausmę. Šios organizacijos atstovai stebi mirties bausmių skyrimą ir vykdymą atskirose šalyse. Pastebėjusi žmogaus teisių pažeidimus, “Amnesty International” greitai ir griežtai reaguoja. Turėdama konsultacinį statusą Jungtinėse Tautose, ji teikia pareiškimus dėl atskiros valstybės elgesio, taip pat siunčia laiškus ar protestus pačiai valstybei, pažeidusiai žmogaus teises. Tačiau tarptautinių organizacijų veikla paprastai nukreipiama tiktai prieš mirties bausmę, beveik nepastebint kitų daugumoje šalių įteisintų ir egzistuojančių gyvybės atėmimo pagrindų. Tenka paminėti, kad kai kurie teisėti gyvybės atėmimo pagrindai baudžiamosios teisės teorijoje taip pat nėra giliau nagrinėjami.
MIRTIES BAUSMĖS RAIDA LIETUVOJE
Teisė Nr. 32, 1998
Lietuvai apsisprendus tapti Europos Sąjungos nare, mums vis aktualesnis tampa mirties bausmės baudžiamuosiuose įstatymuose egzistavimo klausimas. Šiuo metu dauguma žymesnių teisininkų Lietuvos Respublikoje pritaria būtinybei panaikinti mirties bausmę. Teisininkų diskusijos, kuriose sprendžiama ar verta panaikinti šią bausmę pamažu virsta svarstymu, kaip tai geriausia padaryti. Tam, kad būtų pasirinktas optimaliausias mirties bausmės panaikinimo būdas, būtina būti susipažinusiems su jos raida ar padėtimi užsienio šalyse, bet ir nusimanyti apie šios bausmės istoriją Lietuvoje. Lietuvos istorijoje pagal vyravusį požiūrį į mirties bausmę ar jos vykdymą, aiškiai galima išskirti kelis periodus. Pirmasis periodas – tai laikotarpis, kai dar nebuvo Lietuvos centralizuotos valstybės ir taikytos tik paprotinės teisės normos. Antrasis periodas – Lietuvos centralizuotos valstybės kūrimosi, bei atskirų rašytinių teisės rinkinių įsigaliojimo laikotarpis. Jis truko iki LDK Pirmojo Statuto priėmimo 1529 m. Trečiasis etapas – tai Lietuvos Statutų galiojimo laikas, jis tęsėsi iki XIX a. vidurio, kai Lietuvoje įsigaliojus carinės Rusijos baudžiamiesiems įstatymams įsigaliojimo prasidėjo ketvirtasis periodas. Penktasis periodas apima tarpukario nepriklausomos Lietuvos Respublikos gyvavimo laikotarpį, šeštasis – sovietinės okupacijos metus, o septintasis prasidėjo atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę. Jis turėtų tęstis iki visiško mirties bausmės panaikinimo.
MIRTIES BAUSMĖS ĮVAIRIŲ VALSTYBIŲ BAUDŽIAMUOSIUOSE ĮSTATYMUOSE KOMPARATYVINIAI ASPEKTAI
Teisė Nr. 31, 1997
Straipsnyje “Mirties bausmės skirtingų valstybių baudžiamuosiuose įstatymuose komparatyviniai aspektai” atskleidžiamas atskirų valstybių požiūris į mirties bausmę. Autoriaus nuomone tik atsižvelgiant į kitų valstybių mirties bausmės teisinę reglamentaciją, bei jose galiojančią šios bausmės taikymo praktiką, galima lengviau surasti ir mirties bausmės Lietuvoje problemos sprendimą. Straipsnyje valstybės klasifikuojamos į keturias grupes: valstybės, kuriose plačiai taikoma mirties bausmė; kuriose mirties bausmė taikoma tik už sunkiausius nusikaltimus taikos metu ar už karinius nusikaltimus; valstybės, kurių baudžiamuosiuose įstatymuose numatyta mirties bausmė, bet praktikoje ji netaikoma; valstybės, kurių baudžiamuosiuose įstatymuose mirties bausmė nenumatoma. Autoriaus nuomone, pagrindinis kriterijus, nurodantis atskiros valstybės požiūrį į mirties bausmę, yra šios bausmės taikymo ribos, tai yra už kelias ir kokias nusikalstamas veikas numatoma mirties bausmė. Aptardamas Lietuvos požiūrį į mirties bausmę, autorius taip pat nurodo, kad spaudoje ar atskirų politikų pasisakymuose dažnai daroma išankstinė prielaida, jog teismai skiria per švelnias bausmes ir šios bausmės nedaro prevencinio poveikio kitiems asmenims. Aukštas nusikalstamumo lygis Lietuvoje, jo struktūra, didėjantis nukentėjusių nuo padarytų nusikaltimų skaičius, sąlygoja tai, kad ne vien gyventojai, bet kartais ir mūsų šalies teisininkai pamiršta akademinę tiesą: svarbiausia yra ne bausmės griežtumas, o jos neišvengiamumas.
MIRTIES BAUSMĖS PANAIKINIMO PERSPEKTYVOS
Teisė Nr. 29, 1995