Enter your keyword

knyga1

Autorius supažindina skaitytoją su principinės svarbos klausimais, kuriuos turėtų išmanyti kiekvienas teisininkas, siekiantis atitikti advokato išsilavinimo standartą.
Leidinyje nesistengiama nuodugniai išnagrinėti visų Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo straipsnių, reglamentuojančių advokatūros ir advokato veiklą. Daugiausiai dėmesio skiriama probleminiams advokatūros ir advokato veiklos klausimams, tokiems kaip advokato nepriklausomumo principas, jo reikšmė ir pavojai, kylantys nuosekliai šį principą įgyvendinant, taip pat atidžiau pažvelgta į advokato išsilavinimo ir kvalifikacijos tobulinimo klausimus.
Monografijoje autorius nagrinėja įdomiausius advokatūros (ir Lietuvos advokatūros) istorijos aspektus, analizuoja tam tikrus advokatų veiklos raiškos būdus. Didelis šio darbo privalumas yra ne tik profesionalus advokatų praktinės veiklos problematikos pristatymas, bet ir kompleksinė problemų nagrinėjimo forma – nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų nuostatos, teorinės taikymo diskusijos ir, žinoma, advokato darbo praktika.

knyga2

Baudžiamosios teisės uždavinyno struktūrą sudaro trys esminiai elementai: baudžiamosios teisės bendrosios dalies uždaviniai, baudžiamosios teisės bendrosios dalies uždavinių sprendimų pavyzdžiai ir baudžiamosios teisės specialiosios dalies uždaviniai.

Baudžiamosios teisės bendrosios dalies uždaviniai yra sugrupuoti pagal studentams dėstomas temas ir gali būti laikomi pagalbine priemone konkrečioms baudžiamosios teisės bendrosios dalies temoms išaiškinti ir suvokti.
Mokomojoje knygoje pateikiami kelių uždavinių pavyzdiniai sprendimai, kuriais siekiama studentui parodyti, kokia tvarka turi būti sprendžiami uždaviniai, kaip logiškai dėstoma jų atsakymo struktūra. Šie uždaviniai parinkti iš skirtingų (bet ne iš visų nagrinėjamų) baudžiamosios teisės bendrosios dalies temų.
Baudžiamosios teisės specialiosios dalies uždaviniai nėra sugrupuoti temomis, tačiau juos kuriant buvo pateikiamos situacijos iš įvairių tiek turtinio, tiek neturtinio pobūdžio bylų, analizuojama teismų praktika ir probleminiai ar diskusiniai baudžiamosios teisės specialiosios dalies klausimai.

Monografija „Baudžiamoji atsakomybė ir jos realizavimo formos“ 2008 m.

Baudžiamosios atsakomybės, kaip ir bet kurios kitos atsakomybės, esmę lemia šios pagrindinės sudedamosios dalys: asmenybė, viesuomenė ir valstybė. Kiekvienas žmogus yra veikiamas ne tik bendruomenės, kurioje gyvena, bet ir valstybės, kuri nustato tam tikras jo elgesio laisvės ribas. Tapusi Jungtinių Tautų ir Europos Tarybos nare, Lietuva įsipareigojo paisyti šių tarptautinių organizacijų priimtų konvencijų, rezoliucijų, rekomendacijų nuostatų ir savo nacionalinius įstatymus su jomis suderinti taip, kad, realizuodama baudžiamąją atsakomybę, nepažeistų tarptautinių teisės aktų ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos garantuojamų žmogaus teisių ir laisvių. Šios aplinkybės ir lėmė pagrindinį monografijos autoriaus tikslą – parodyti, kaip, realizuojant baudžiamąją atsakomybę, gali būti užtikrintas žmogaus saugumas visuomenėje, nuo nusikalstamų veikų ginamos jo teisės ir laisvės, visuomenės ir valstybės interesai. Skaitytojai monografijoje ras išsamų baudžiamosios atsakomybės ir jos realizavimo formų nagrinėjimą, taigi knyga bus patraukli ne tik mokslininkams, bet ir visiems, kurie vienaip ar kitaip prisideda prie baudžiamosios teisės kūrimo, taikymo bei vykdymo, ir, žinoma, įvairių Lietuvos aukštųjų mokyklų studentams.

R.Drakšas, A.Drakšienė „Nepilnamečių baudžiamoji atsakomybė“ Vadovėlis (antroji pataisyta ir papildyta laida). 2008 m.

Kiekvienas nepilnametis yra veikiamas ne tik bendruomenės, kurioje gyvena, bet ir valstybės, kuri nustato tam tikras jo elgesio laisvės ribas. Kartu negalima atmesti subjektyvaus paties nepilnamečio tų ribų suvokimo ir jam keliamų reikalavimų išmanymo. Taigi žmonių tarpusavio santykių reguliavimo baudžiamosios teisės normomis mechanizmas apima ir individų sąmonę, jų valią.
Baudžiamosios teisės doktrinoje teigiama, kad nepilnamečių baudžiamąją atsakomybę reikėtų suprasti kaip valstybės ir nepilnamečio baudžiamojo teisinio santykio realizavimo formą. Ji siejama su išsamiu nepilnamečių amžiaus, jų fizinių ir psichinių ypatumų įvertinimu. Tačiau šios atsakomybės negalima traktuoti kaip išimtinės, todėl siekiant apibrėžti nepilnamečių baudžiamąją atsakomybę pirmiausia būtina išnagrinėti vieną aktualiausių Lietuvos baudžiamojoje teisėje klausimų – baudžiamosios atsakomybės sampratos ir jos turinio apibūdinimo. Nuo to, kaip suvokiama baudžiamoji atsakomybė ir kokių teisinių priemonių sistema sudaro jos turinį, priklauso nepilnamečių patraukimo baudžiamojon atsakomybėn tiek praktinių, tiek teorinių klausimų sprendimas. Šiuo metu Lietuvoje pastebimi skirtumai tarp daugumos baudžiamosios teisės doktrinoje pripažintos teorinės baudžiamosios atsakomybės sampratos ir susiklosčiusios teismų praktikos.
Pagal savo turinį teisinė nepilnamečio atsakomybė yra viena iš socialinės atsakomybės rūšių, ji reiškiasi įvairiomis žmogaus veiklos formomis. Individų tarpusavio santykius reguliuoja socialinės normos, paprastai leidžiančios sukurti veiksmingiausią ir veikliausią visuomenės veikimo ir raidos sistemą. Todėl vienas iš neatskiriamų visuomeninio reguliavimo elementų yra socialinė atsakomybė, t. y. įvairių poveikio priemonių sistemos, skirtos visuomeninių santykių subjektų elgesiui reguliuoti, taikymas.

Nepilnamečių nusikaltimai – viena iš didesnių visuomenės problemų daugelyje pasaulio šalių. Šią problemą įvairiais visuomenės raidos etapais daugelį metų bandyta spręsti pačiomis griežčiausiomis priemonėmis. Sulaukę baudžiamosios atsakomybės amžiaus nusikaltę vaikai savo teisiniu statusu dažnai buvo prilyginami suaugusiems. Teisiškai ginti vaiko teises žmonija pradėjo tik XIX – XX a. Šis laikotarpis pasižymi tuo, kad buvo žengti pirmieji žingsniai vaiko teisių apsaugai. Įvairios specialistų grupės žvelgė į nepilnamečių nusikalstamumą iš savų pozicijų: pedagoginių, sociologinių, psichologinių, kriminologinių ir kt. Pažangiausios idėjos buvo realizuotos baudžiamojoje teisėje.

Šiuolaikinis baudžiamosios teisės vystymosi etapas Lietuvoje siejasi su teisinės sistemos reforma pradėta nuo pat pirmųjų mūsų valstybės atkūrimo dienų. Šioje teisės sistemos formavimo raidoje ypatingą vietą užėmė baudžiamųjų įstatymų reforma. Kartu buvo kuriama nauja baudžiamajame įstatyme numatytų poveikio priemonių nusikaltusiems nepilnamečiams koncepcija. Vienas svarbiausių jos uždavinių buvo – suderinti nacionalinę teisę su Lietuvos Respublikos ratifikuotomis tarptautinėmis konvencijomis ir dvišalėmis sutartimis. Visa tai leido žengti svarbų žingsnį humanizuojant ir modernizuojant nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės realizavimo formų sistemą, mažinant recidyvinį nepilnamečių nusikalstamumą.

Kita vertus, nepilnamečių baudžiamoji atsakomybė Lietuvoje faktiškai dar nėra laikoma kraštutine ultima ratio priemone, nepakankamas dėmesys skiriamas tarptautiniuose dokumentuose numatytoms alternatyvioms poveikio priemonėms – kaltininko ir nukentėjusiojo susitaikymo institutui, baudžiamosios bylos nutraukimui ir jos pozityviam išsprendimui ikiteisminėse institucijose ir kt. Todėl manytina, kad šiuo metu būtina daugiau dėmesio skirti institucijų reformai, specialistų mokymui ir jau priimtų teisės aktų įgyvendinimo bei suderinimo užtikrinimui.

Šiandien Lietuvoje yra susiformavusi kita kraštutinė „neginčytina“ nuomonė – tam tikras mastymo stereotipas apie konfliktuojantį su įstatymu nepilnametį, jo padaromus nusikaltimus bei baudžiamojo įstatymo taikymo būtinumą. Žmonės dažnai apibūdina nepilnamečius teisės pažeidėjus kaip pavojingus ir nepataisomus asmenis, kuriuos būtina griežtai bausti ir izoliuoti specialiose auklėjimo įstaigose. Ši populistinė nuomonė kartais nesvetima ir asmenims kuriantiems bei taikantiems baudžiamuosius įstatymus. Jie teigia, kad nepilnamečių elgesį apskritai negalima aiškinti kaip nors ypatingai. Įstatymų leidėjas nustatė žemutinę baudžiamosios atsakomybės amžiaus ribą, kuri yra esmine prielaida vienodam nusikalstamos veikos sudėties traktavimui.

Vertinant padėtį vis dėlto reikėtų pripažinti, kad nepilnametystės amžius nėra fatališka nusikalstamo elgesio prielaida, nes tūstančiai Lietuvos jaunuolių pergyvena sudėtingą paauglystės amžiaus tarpsnį, bet ne daugelis jų padaro Baudžiamajame įstatyme numatytas nusikalstamas veikas. Todėl padarytų nusikalstamų veikų negalima paaiškinti ar pateisinti vien bendromis šio amžiaus tarpsnio ypatybėmis. Į šią aplinkybę būtina atsižvelgti analizuojant nusikalstamos veikos padarymo situaciją, kaltę, motyvus, skiriant baudžiamajame įstatyme numatytą poveikio priemonę ar atleidžiant nepilnametį nuo baudžiamosios atsakomybės ir pan.

Vadovėlyje nagrinėjama nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės samprata ir prielaidos, šios atsakomybės teisinio reglamentavimo aspektai, apibūdinami nepilnamečių asmenų padaromi nusikaltimai bei jų paplitimas, pateikiama tarptautinių dokumentų reglamentuojančių nepilnamečių baudžiamąją atsakomybę analizė, daug dėmesio skiriama baudžiamajame įstatyme numatytoms auklėjamojo poveikio priemonėms ir bausmėms bei jų skyrimui.

Šis vadovėlis Lietuvoje yra pirmasis išsamesnis darbas skirtas nepilnamečių baudžiamajai atsakomybei. Todėl jame analizuojamos ir aiškinamos ne tik naujojo Baudžiamojo kodekso normos, bet ir aptarta požiūrio į nepilnamečių baudžiamąją atsakomybę raida Lietuvoje, Baudžiamajame įstatyme įtvirtinti principai bei teorinės nuostatos.

Nepilnamečių baudžiamoji atsakomybė šiame vadovėlyje aiškinama ne tik tradiciškai vadovaujantis baudžiamosios teisės doktrina, bet ir kriminologijos mokslu. Būtent šis mokslas leidžia atidžiau pažvelgti į nepilnametį kaip baudžiamosios atsakomybės subjektą, baudžiamosios atsakomybės realizavimo formų galimybes. Kriminologijos žinios parodo kokius nusikaltimus ir kodėl dažniausiai padaro nepilnamečiai, leidžia skaitytojams geriau suvokti nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės prielaidas, paaiškina įstatyme numatytų poveikio priemonių taikymo tikslingumą.

Tačiau darbe nėra išsamiai aprėpti visi nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės klausimai. Pavyzdžiui, bendrininkavimo, realiosios ir idealiosios nusikaltimų sutapčių klausimai ir pan. Nors ir labai svarbūs, jie vis dėlto gali būti paaiškinti vadovaujantis bendrąja baudžiamosios teisės doktrina. Šios problemos bus išdėstytos vėliau kituose vadovėlio leidiniuose.

Darbe sąmoningai nevengta kritinių pastabų įstatymų leidėjui, keliami diskutuotini šios temos klausimai. Manome, kad tai paskatins studijuojančiųjų diskusijas nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės klausimais. Darbe pateikti teismų praktikos pavyzdžiai padės jiems geriau suvokti sudėtingą bausmės arba auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo mechanizmą.

Svarbesni nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės klausimai 2005 m.

Mokymo priemonė „Svarbesni nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės klausimai“ skirta teisės studijų atšakų „Baudžiamoji justicija“ ir „Kriminologija“ studentų ir doktorantų studijoms. Ji taip pat pravers ir studentams, studijuojantiems baudžiamąją teisę bei kriminologiją, ar kitiems, besidomintiems nepilnamečių baudžiamąja atsakomybe, asmenims. Mokymo priemonėje „Svarbesni nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės klausimai“ apibūdinami nepilnamečių asmenų padaromi nusikaltimai bei jų paplitimas, pateikiama nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės samprata bei nagrinėjamos su šia atsakomybės rūšimi susijusios praktinio bei teorinio pobūdžio problemos. Pabrėžtina, kad šioje mokymo priemonėje pateikiama plati tarptautinių dokumentų reglamentuojančių nepilnamečių baudžiamąją atsakomybę analizė. Tačiau joje nėra analizuojami visi nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės klausimai.

Monografija „Mirties bausmė situacija ir perspektyvos“ 2002 m.

Pateikiama skaitytojams Romualdo Drakšo monografija “Mirties bausmė: situacija ir perspektyvos” – gana ilgų autoriaus apmąstymų ir vertinimų rezultatas. Mirties bausmės tyrimams autorius yra skyręs beveik dešimtmetį, todėl knygoje yra sukaupta ir pakankamai plačiai nušviesta (taip pat ir istoriniu aspektu) ne tik Lietuvos, bet ir įvairių užsienio valstybių patirtis tiek atsisakant šios labai diskutuotinos bausmės, taip įtvirtinant ją baudžiamuosiuose įstatymuose ir taikant.

Akivaizdu, kad civilizacijos raida keičia požiūrį į mirties bausmę, jis liberalėja. Ne tik įvairiose valstybėse mažėja nusikaltimų, už kuriuos gali būti paskirta ši bausmė, – vis daugiau atsiranda valstybių (šiuo metu tokių yra maždaug pusė), kurių baudžiamieji įstatymai arba apskritai nenumato šios bausmės, arba ją sieja tik su specialiomis sąlygomis, arba jos de facto nevykdo.

Mirties bausmės panaikinimo idėja, atsiradusi prieš kelis šimtmečius (Lietuvoje XIX a. pradžioje šiam klausimui dėmesį skyrė vyskupas I. Masalskis), sukėlė iki šiol esmės nesibaigiantį mirties bausmės priešininkų ir jos šalininkų ginčą, kuris – dažniausiai po padarytų labai sunkių nusikaltimų – net tose šalyse, kuriose ši bausmė panaikinta, įsiliepsnoja iš naujo. Knygos autorius daro prielaidą, kad tiek mirties bausmės priešininkų, tiek jos šalininkų argumentai iš esmės išsisėmė, nė vieniems iš jų nepavykus įrodyti priešininkus klydus. Juo labiau kad ginčijamasi galiausiai tik dėl to, ar leisti atimti gyvybę nusikaltėliui, kad būtų išvengta naujų potencialių aukų, ar nusikaltėliui gyvybės neatimti, nors tuomet išlieka tam tikra grėsmė tapti nusikaltėlio auka. Reikia sutikti su autoriumi, kad nė vienu aspektu problema iš esmės neišsprendžiama. Tai gana įdomiai atskleista analizuojant Lietuvos mirties bausmės panaikinimo kritikų pozicijas.

Lietuvoje, kaip žinoma, mirties bausmė panaikinta. Šios bausmės panaikinimas šiuo metu yra susietas ir su Lietuvos tarptautiniais įsipareigojimais pasirašius atitinkamus tarptautinius susitarimus. Taigi mirties bausmės grąžinimui užkarda yra ir Lietuvos Respublikos Konstitucija, ir Lietuvos pasirašyti bei ratifikuoti tarptautiniai dokumentai, todėl realiai bent artimiausioje ateityje į šios bausmės šalininkų reikalavimus grąžinti ją į bausmių sistemą vargu ar bus atsižvelgta.

Pripažindamas šį faktą, monografijos autorius pagrįstai kelia tokią esminę problemą: dėl mirties bausmės panaikinimo daugelio žmonių psichologinis komfortas yra sumažėjęs, nes jie mano (ir tam tikru atžvilgiu yra teisūs), kad esant mirties bausmės rizika tapti nusikaltimo auka padidėja. Todėl būtina tam tikra mirties bausmės alternatyva, kuri, tramdydama potencialų nusikaltėlį, kurtų ir piliečių saugumo jausmą.

Autorius pateikia mirties bausmės alternatyvą – laisvės atėmimą iki gyvos galvos ir analizuoja jos esmę. Tai ypač reikšminga darbo dalis, Lietuvoje dar nėra buvę rimčiau diskutuota apie tai. Monografijoje vaizdžiai atskleistas laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės atlikimo socialinis ir psichologinis sudėtingumas, iš to kylančios kančios. Jeigu ši autoriaus pozicija taptų platesnių diskusijų objektu, būtų galima tikėtis didesnio šios bausmės prevencinio poveikio tarp potencialių nusikaltėlių, kita vertus, tai gali padėti bent iš dalies atkurti pasitikėjimą baudžiamaisiais įstatymais, kaip tam tikra žmonių saugumo priemone.

Be abejo, skaitytojai ras kur kas daugiau negu čia išvardyta problemų ir autoriaus siūlomų jų sprendimų.

Taigi ši knyga gali būti naudinga ne tik studijuojantiems teisę teisėsaugos praktikams, bet ir daugeliui žmonių, kurie nori suvokti vienos iš sudėtingiausių baudžiamosios teisės problemų – mirties bausmės Lietuvoje panaikinimo pagrįstumą, taip pat kartu su autoriumi apsvarstyti šios bausmės įvairių valstybių baudžiamuosiuose įstatymuose perspektyvas.

knygos-2